Problematika

Ekologinis žmonijos pėdsakas

Daugelis faktų, tokių kaip žmogaus įtakota klimato kaita, gyvūnų ir augalų įvairovės nykimas bei resursų mažėjimas rodo, kad žmonijos poveikio aplinkai limitai yra ženkliai viršijami. Pagal Global Footprint Network, šiuo metu žmonijos sunaudojamų resursų atstatymui  ir taršos neutralizavimui reikia 1,4 Žemės. Žmonijos  apkrova (ekologinis pėdsakas) Žemei ir toliau nenumaldomai didėja.

Kasmet pasaulio gyventojų populiacija padidėja apie 80 milijonų. Vartojimo tempai ir su tuo susijęs resursų naudojimas auga tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse. Vartojimo skatinimas tebėra ekonomikos prioritetu paremto mūsų gyvenimo modelio variklis. Tai neišvengiamai didina neigiamą žmonijos poveikį Žemės ekosistemai jau nebesugebančiai pilnai kompensuoti žmonijos veiklos padarinių. Pagal JT prognozę, dėl vis didėjančios ekologinės skolos (neigiamų žmonijos veiklos padarinių) biologinė Žemės talpa (išteklių regeneracijos galimybės) netrukus pradės mažėti. Peržengus tam tikrą slenkstį pokyčiai gali būti nebesugrąžinami.


Aštriausiai šiuo metu žmonijos sukurta ekologinė skola jaučiama per klimato kaitą, tačiau labai svarbu suvokti, kad tai tik viena „gėlė“ iš žmonių veiklos padarinių „puokštės“.

Resursų naudojimo netolygumas

Istorijos bėgyje susiformavęs gyvensenos modelis lemia ir itin netolygų resursų naudojimą. Apie ¼ pasaulio gyventojų gyvena perteklinio vartojimo terpėje, kai tuo tarpu ¾ pasaulio gyventojų nepajėgia užtikrinti būtiniausių gyvenimo poreikių. Turtingųjų šalių gyventojai ženkliai viršija žmogui tenkantį vidutinį Žemės ekosistemos teikiamų resursų vienam gyventojui kiekį. Kitaip sakant, jie gyvena neturtingųjų ir ateinančių kartų, kurios turės spręsti resursų pereikvojimo padarinius, sąskaita.


Būtinybė ieškoti alternatyvių vystymosi modelių

Iki šiol stichiškai evoliucionavusiai žmonijai iškilo kaip niekada sunkus uždavinys – pakoreguoti visuomenės gyvensenos modelį taip, kad link 7 milijardų artėjančiam ir po maždaug 80 milijonų per metus vis augančiam gyventojų skaičiui užtikrintume gyvenimo kokybę ir kartu išsaugotume Žemės ekosistemą, kurios atsistatymo pajėgumai jau kelis dešimtmečius yra ženkliai viršijami. Ar žmonija yra pajėgi spręsti globalius visuotinio sutarimo reikalaujančius klausimus dėl resursų eikvojimo mažinimo, bei įmanomai tolygesnio jų paskirstymo? Žr. siūlomus sprendimus, literatūrą.

Vystymosi modelio keitimo sunkumai

Atrodytų, jog esant resursų pereikvojimui dėl perteklinio vartojimo tereikia sumažinti vartojimo apimtis, tačiau neabejotina, kad bet kuri vakarų pasaulio vyriausybė, kuri pasistengtų mažinti vartojimą per sekančius rinkimus atsidurtų užribyje, nes dabartinė vartojimo trajektorija susiformavo istorijos bėgyje kaip socialinis ir politinis siekis. Tai prasidėjo dar ankstyvojoje Europoje formuojantis tarptautinėms rinkoms ir su laiku peraugo į „vartojimo kultūrą“, kurioje vartojimas tapo vienu iš svarbiausių ir daugiau ar mažiau neliečiamų modernios politikos tikslų. Šios politikos esminė ašis – individų kaip vartotojų suvokimas, o „laisvosios rinkos“ – kaip terpės, kuri egzistuoja tam, kad tenkintų vartotojų poreikius. Vartotojas tapo piliečio atitikmeniu, o geras pilietis tapatus geram vartotojui. Šiandien politikai bando į šią sistemą integruoti aplinkosauginius interesus ir taip išsaugoti giliai įsišaknijusį gyvenimo būdą. Ar šis sistemos modifikavimas yra pakankamas problemai spręsti? Kad aplinkosauginiai interesai galėtų konkuruoti laisvosios rinkos terpėje, reikalingas itin aukštas visuomenės sąmoningumas ir informuotumas. Kaip rodo Jungtinės Karalystės patirtis, nežiūrint kryptingos ir plačios informavimo kampanijos apie vartojimo sukeliamas ekologines problemas per paskutinius dešimtmečius visuomenėje, deja, neišryškėjo apčiuopiamų vartojimo pokyčių. Gal reikia daugiau laiko, o gal šis modelis suveiks tik tuomet, kai neigiami restursų pereikvojimo padariniai dar smarkiau pradės spausti vartotojų pečius?

Vertybininių nuostatų kaitos būtinybė

Išsivysčiusiose šalyse vyraujantis ekonominis gyvenimo modelis smarkiai performavo žmonių vertybines nuostatas. Vartojimas tapo svarbiu socialinio statuso ir vertės matu. Tai savo ruožtu lėmė asmeninio vartojimo svarbos pervertinimą ir bendrųjų vertybių nuvertinimą. Ekonomikos dominavimo epochoje stebima paradoksali situacija, kuomet absoliuti dauguma pripažįsta, kad neekonominiai faktoriai, tarkime žmonių tarpusavio santykiai, yra svarbesni gyvenimo kokybei nei pajamos, tačiau kur kas mažiau laiko skiriama santykiams kurti nei pajamoms kaupti. Ar žmonija suras priemonių adekvačioms vertybėms formuoti? Gal ekologinės krizės išgyvenimas su visomis socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis yra būtinas veiksnys vertybių sistemos performavimui?

Neadekvatus tikėjimas moderniomis technologijomis

Gyvename pasaulyje, kuriame technologijos mus lydi kiekviename žingsnyje. Be jų šiuolaikinis žmogus jaučiasi bejėgis. Tokioje terpėje nestebina vyraujantis tikėjimas, kad technologiniai sprendimai mus gali ištraukti iš didžiausių bėdų, o taip pat ir esamos situacijos. Kas dieną girdime apie vandeniliu varomus automobilius, saulės baterijas, vėjo jėgaines, biokurą ir kt. Taip, šios technologijos padeda sumažinti resursų sąnaudas jei kalbame apie atskirą automobilį, prietaisą ar elektros jėgainių sistemą, tačiau kasdien jų skaičius didėja, tad, deja, akivaizdus dėsningumas, kad aukščiausią technologinį išsivystymą pasiekusios ir daugiausiai į taupesnes technologijas investuojančios šalys tokiu būdu ir toliau didina bendrą resursų sunaudojimą. Ar ta situacija pasikeis, labai sunku atsakyti, bet kol kas technologijos mums padeda tik daugiau ir greičiau vartoti.